„Iš pradžių bandžiau ją atkalbėti.“ Smiltės istorija, privertusi tėvus permąstyti, ką reiškia pasitikėti savo vaiku
Kartais didžiausia kliūtis vaiko svajonei yra ne jo gebėjimų trūkumas, ne motyvacijos stoka ir net ne konkurencija. Kartais tai būna mūsų, suaugusiųjų, noras apsaugoti vaiką nuo nusivylimo.
Kai trylikametė Smiltė nusprendė kurti savo kosmetikos produktą „Emotion Gloss“, jos mama ne iš karto patikėjo šios idėjos sėkme. Rinka perpildyta, konkurencija didžiulė, o dukrai – vos trylika.
„Atvirai galiu pasidalinti, pradžioje net trupučiuką bandžiau atkalbėti ją, nes pritrūkau tikėjimo ir bandžiau apsaugoti nuo nesėkmės ir nusivylimo“, – prisipažįsta mama.
Tačiau Smiltė savo idėjos neatsisakė. Ir šiandien mama apie tą patį projektą kalba jau visai kitaip.
Idėja, gimusi vaikštant Nidoje
Viskas prasidėjo ne laboratorijoje, ne verslo susitikime ir net ne akademijos edukacijoje. Praėjusią vasarą Smiltė vaikščiojo Nidoje, klausėsi muzikos ir galvojo apie įvairias projektų idėjas.
„Mano projekto idėja gimė praeitų metų vasarą, kai vaikščiojau Nidoje. Tuo metu aš klausiausi muzikos ir galvojau apie projektus. Buvau daug jų sugalvojusi, bet nė viena manęs taip nebuvo užkabinusi kaip „Emotion Gloss“, – prisimena mergaitė.
Smiltė visuomet pasižymėjo kūrybiškumu. Idėjų jai niekada netrūko. Tačiau, kaip pasakoja mama, anksčiau entuziazmas neretai išblėsdavo dar nepasiekus galutinio rezultato.
„Smiltė visuomet buvo kupina idėjų, bet anksčiau trūkdavo dėmesio koncentracijos ir nuoseklumo jas įgyvendinant. Sunkiai priimdavo kitų pagalbą ir refleksiją, bet kokį pasidalijimą labiau priimdavo kaip kritiką, o ne pasiūlymą ar diskusiją. Prarasdavo tikėjimą savo idėja, labiau koncentruodavosi į rezultatą, o ne į procesą, perdegdavo, prarasdavo motyvaciją.“
Šįkart viskas klostėsi kitaip.
Kai vaikas pradeda tikėti savo idėja labiau nei suaugusieji
MUSTer academy edukacijose Smiltė ėmėsi savo idėją paversti realiu projektu. Ji domėjosi ingredientais, ieškojo informacijos apie pakuotes, svarstė, kuo jos kuriamas produktas galėtų būti išskirtinis.
Tačiau mamai kilo abejonių.
Kosmetikos rinkoje jau egzistuoja daugybė panašių produktų. Kaip trylikametė galėtų sukurti kažką savito?
„Projekto pradžioje daug diskutavome, kad Smiltė pasirinko kurti labai daug konkurencijos turintį produktą. Tai buvo produktas, kuris jau yra rinkoje, ir jai, kaip trylikametei, imtis kurti jo unikalumą ne tik techniniu, bet ir jutiminiu požiūriu buvo labai drąsu“, – pasakoja mama.
Tačiau mergaitė turėjo tai, ko tuo metu pristigo net suaugusiesiems, – tikėjimą savo idėja.
„Niekada nenustoti tikėti, kad savo projektą vieną dieną iš tikrųjų galėsiu įgyvendinti“, – tokį patarimą Smiltė šiandien duotų sau, jei galėtų grįžti į pirmąją projekto dieną.
Šie žodžiai skamba paprastai. Tačiau už jų slypi mėnesiai darbo, bandymų, savarankiškų sprendimų ir mokymosi priimti tai, kad ne viskas iš karto pavyksta.
Sunkiausia buvo ne sukurti produktą, o išmokti sau leisti klysti
Paklausta, kas kuriant projektą buvo sunkiausia, Smiltė nekalba apie ingredientų paiešką, pakuočių pasirinkimą ar konkurenciją.
Ji kalba apie save.
„Manyčiau, kad buvo visai sunku leisti sau daug klysti, nors ir žinau, kad iš klaidų mes mokomės.“
Būtent čia atsiskleidžia viena svarbiausių šios istorijos minčių.
Vaikas gali turėti idėją, gebėjimų ir noro veikti. Tačiau jei kiekvieną nesėkmę išgyvena kaip savo negebėjimo įrodymą, net stipriausia motyvacija gali išblėsti.
Smiltė mokėsi ne tik kurti produktą, bet ir kitaip žiūrėti į patį kūrybos procesą.
„Aš supratau, kad visada reikia leisti sau klysti, bandyti ir eiti toliau, niekada nenustoti tikėti savimi ir savo idėjomis.“
Mamos teigimu, šis pokytis buvo matomas ir iš šalies.
„Šiais metais jautėsi ryškus visapusiškas pokytis. Stebino, kaip Smiltė aiškiai žinojo savo idėją, nesiblaškė, bet savarankiškai, su MUSTer academy mentorių pagalba, darė nuoseklius žingsnius projekto įgyvendinimo link.“
Ji ne tik dirbo prie projekto, bet ir mokėsi diskutuoti, argumentuoti savo pasirinkimus, įsiklausyti į kitų nuomonę.
Mamą ypač džiugino tai, kad dukra neprarado tikėjimo savo idėja susidūrusi su sunkumais.
„Mes sąmoningai nepadarydavome už ją to, ką ji galėjo padaryti pati“
Tėvams stebėti vaiko savarankiškėjimą kartais nėra lengva. Ypač kai žinai, kad galėtum greičiau surasti informaciją, priimti sprendimą ar išspręsti problemą.
Tačiau Smiltės tėvai pasirinko kitą kelią.
„Ji savarankiškai ieškojo informacijos apie ingredientus, pakuotes ir kitus dalykus. Kai prašydavo pagalbos, sąmoningai nukreipdavome, kad pati dėtų daugiau savarankiškų pastangų ir neieškotų lengviausio kelio, perleisdama savo atsakomybes kitiems. Ir ji puikiai tvarkėsi“, – pasakoja mama.
Tai svarbus momentas ne tik šioje istorijoje, bet ir daugeliui šeimų.
Kartais padėdami vaikui mes net nepastebime, kaip perimame jo atsakomybę. Norime palengvinti kelią, tačiau kartu galime atimti galimybę pačiam atrasti sprendimą.
Smiltės šeimoje pagalba pamažu virto kitokiu bendradarbiavimu: daugiau pasitikėjimo, daugiau klausimų, daugiau erdvės savarankiškiems sprendimams.
Ir, kaip pastebi mama, tai pakeitė ne tik projekto eigą, bet ir jų santykį.
Didžiausias pokytis įvyko ne projekte, o šeimos pokalbiuose
„Mūsų pokalbiai tikrai pasidarė atviresni, leidžiant išsisakyti abiem pusėms. Pokalbiai, išsiskiriant nuomonėms, tapo ne konfliktais, o abipusiu įsiklausymu ir diskusija, refleksija. Pokalbiuose daugiau klausymo ir girdėjimo“, – dalijasi mama.
Tai vienas įdomiausių šios istorijos aspektų.
Kurdama savo projektą Smiltė mokėsi pagrįsti sprendimus ir apginti savo nuomonę. Tuo pat metu tėvai mokėsi tą nuomonę išgirsti, net jei iš pradžių su ja nesutikdavo.
„Mus, kaip tėvus, Smiltė ir jos projektas mokė ne tik pasitikėti jos savarankiškais sprendimais tokiame amžiuje, išklausyti, priimti, atvirai diskutuoti, bet ir įkvėpė tikėti tiek jos, tiek savo idėjomis iki galo.“
Pasirodo, vaiko ugdymo procesas gali tapti mokymosi patirtimi visai šeimai.
Pirmasis prototipas – momentas, pakeitęs požiūrį į save
Paklausta, kuris momentas per šiuos metus labiausiai pakeitė jos požiūrį į save, Smiltė nedvejodama prisimena pirmąjį savo produkto prototipą.
„Manau, tas momentas buvo, kai sukūriau savo pirmąjį „Emotion Gloss“ prototipą. Tada supratau, kad aš galiu įgyvendinti savo idėjas. Manau, kad tikėti savimi ir savo projektu yra pats svarbiausias dalykas kuriant verslus, projektus ir panašiai.“
Tai buvo akimirka, kai tai, kas anksčiau egzistavo tik mintyse, tapo apčiuopiama.
Idėja, gimusi vaikštant Nidoje, virto realiu produktu.
Tačiau šeimai svarbiausia buvo ne pats prototipas.
„Visada žavėjomės ir didžiavomės Smiltės entuziazmu, atvirumu, kūrybiškumu, atsakomybės jausmu, pagarba sau ir kitiems, tikėjimu, įkvėpimu, drąsa. Buvo gera matyti, kaip ji keičiasi, kaip argumentuoja savo matymą, reflektuoja, atvirai dalijasi savo jausmais“, – sako mama.
Pergalė, kurios niekas nesitikėjo
Smiltės projektas sulaukė ir pergalės. Tačiau mama prisipažįsta, kad laimėjimas šeimai buvo netikėtas.
„Visas procesas mums jau buvo didžiulis laimėjimas. Gal todėl Smiltės pergalė buvo labai netikėta tiek jai, tiek mums. Neturėjome lūkesčio, kad laimėtų, nes jos įgyvendintas projektas nuo pradžios iki galo mums jau buvo didelis laimėjimas ir pasididžiavimas.“
Šeima didžiavosi ne vien rezultatu.
Didžiausią įspūdį paliko mergaitės nuoseklumas, drąsa įveikti jaudulį, savarankiškumas ir gebėjimas nepasiduoti.
O pati Smiltė nesustoja. Ji sako ketinanti ir toliau vystyti „Emotion Gloss“.
„Labai svarbu pasirinkti projektą, kuris tave įtraukia, kuris yra tau įdomus, nes tada daug lengviau eiti į priekį ir išlikti motyvuotam. Ir dar labai svarbu niekada nebijoti suklysti ir bandyti, bet svarbiausia – niekada nenustoti tikėti savo projektu ir idėjomis“, – kitiems vaikams pataria Smiltė.
Galbūt vaikui labiausiai reikia ne mūsų patarimų, o mūsų pasitikėjimo?
Ši istorija prasidėjo nuo trylikametės idėjos sukurti kosmetikos produktą. Tačiau ilgainiui ji tapo pasakojimu apie daug daugiau.
Apie vaiką, kuris mokėsi tikėti savimi.
Apie tėvus, kurie mokėsi neperimti atsakomybės.
Apie šeimą, kurioje nesutarimai pamažu virto diskusijomis, o abejonės – pasitikėjimu.
Smiltės mama šiandien atvirai pripažįsta, kad vieną svarbiausių pamokų teko išmokti jai pačiai.
„Buvo labai ypatinga patirtis tai pamatyti ir mokytis pasitikėti, leisti bandyti, palaikyti, priimti ir neprojektuoti savo baimių į vaiką. Grįžtant į patį svarbiausią suvokimą, kad nesėkmių nėra, yra tik patirtys, kurios visada augina.“
Galbūt verta savęs paklausti: kiek vaikų idėjų taip ir lieka neįgyvendintos ne todėl, kad jos buvo prastos, o todėl, kad mes, suaugusieji, pernelyg anksti nusprendėme, jog jos nepavyks?
Smiltės istorija primena, kad kartais svarbiausia, ką galime padaryti dėl vaiko, – ne parodyti jam lengviausią kelią, o suteikti galimybę atrasti savąjį.
Prenumeruokite mūsų naujienlaiškį!
