Mama apie dukros pokytį: ,,išmokau mažiau patarti ir daugiau klausytis“
Kartais didžiausias vaiko pokytis matuojamas ne diplomais, pasiekimais ar galutiniu projekto rezultatu. Kartais jis atsiskleidžia daug paprasčiau – per norą sugrįžti.
Būtent tai labiausiai nustebino Rusnės mamą, stebėjusią dukros kelią MUSTER academy visus metus.
„Šie metai mums buvo gana sudėtingi, o Rusnei apskritai buvo sunku atrasti save įvairiose veiklose. Todėl labai nustebino tai, kad ji pati norėjo čia grįžti kiekvieną šeštadienį – be didelio nenoro, tingėjimo ar bandymo išvengti“, – pasakoja ji.
Mamą nustebino ne vien pats lankomumas. Svarbiausia buvo tai, kad paauglė pati pasirinko tęsti veiklą net tuomet, kai kitose gyvenimo srityse buvo nelengva.
„Man tai parodė, kad ši veikla jai tapo svarbi ir kad ji čia jautėsi gerai. Galbūt būtent tas jos noras tęsti, nepaisant visų kitų sunkumų, man ir buvo didžiausias šių metų pokytis.“
Didžiuotis galima ne tik rezultatu
Kalbėdama apie Rusnės metus akademijoje, mama kelis kartus sugrįžta prie vienos minties – svarbiausias jai buvo ne galutinis rezultatas, o visas dukros nueitas kelias.
„Žinodama, kad šie metai jai nebuvo lengvi, labai vertinau jos norą bandyti, ateiti, dalyvauti ir nepasiduoti net tada, kai galbūt ne viskas sekėsi taip, kaip norėjosi.“
Stebėdama dukrą ji pamatė ir tai, ko galbūt neįmanoma įvertinti pažymiais ar skaičiais – gebėjimą išbūti su sunkumais.
„Man buvo svarbu matyti, kad ji gali atrasti savyje drąsos, išbūti su sunkumais ir po truputį judėti į priekį. Būtent tas jos kelias, jos pastangos ir noras nepasiduoti man buvo daug svarbesni už bet kokį galutinį rezultatą.“
Projektas keitė ne tik vaiką
Rusnės mama pripažįsta, kad šie metai tapo mokymosi procesu ir jai pačiai.
Tačiau didžiausias atradimas buvo ne konkreti metodika ar viena taisyklė, kaip reikėtų auginti paauglį. Daugiausia ji išsinešė stebėdama santykį, kurį su vaikais kūrė akademijos vadovė Laura.
„Man Laura tapo labai gražiu pavyzdžiu, kaip galima kurti ryšį su vaiku, ypač su paaugliu. Labai žavėjo jos pagarba vaikui kaip asmenybei, gebėjimas jį išgirsti, priimti ir pamatyti ne tik per kasdienius buitinius dalykus, bet ir kaip atskirą žmogų su savo mintimis, jausmais ir sunkumais.“
Ypač mamai įstrigo gebėjimas kurti ryšį be spaudimo ir vertinimo.
„Atrodė, kad Laura moka atrasti bendrą kalbą net tada, kai vaikui sunku atsiverti. Jos empatija, gebėjimas išgirsti ir net iš mažo pasidalinimo apie sunkumą atrasti kažkokią išeitį ar naują kampą man buvo labai svarbūs.“
Tai ilgainiui tapo ne vien pastebėjimu iš šalies, bet ir pavyzdžiu pačios mamos santykiui su dukra.
„Ji parodė, kad kartais vaikui labiausiai reikia ne patarimo ar sprendimo, o žmogaus, kuris jį išgirstų, suprastų ir padėtų pačiam atrasti kelią pirmyn.“
Mažiau patarti, daugiau išgirsti
Per metus keitėsi ir mamos bei dukros pokalbiai.
„Labiau pradėjau įsiklausyti į Rusnės nuomonę, gerbti jos pasirinkimus ir pasitikėti ja. Supratau, kad labai svarbu ne tik kalbėti su vaiku, bet ir iš tikrųjų jį išgirsti.“
Ji sako supratusi ir atvirumo svarbą.
Kai pokalbyje mažiau vertinimo, skubėjimo patarti ar išspręsti problemą už vaiką, atsiranda daugiau vietos pasitikėjimui.
„Kai su vaiku kalbiesi atvirai, jo nevertini ir nebandai visko iš karto išspręsti už jį, atsiranda daugiau pasitikėjimo. O būtent tas pasitikėjimas ir stiprina ryšį.“
Todėl projektas pakeitė ne tiek jos žinojimą, „kaip reikėtų kalbėtis su vaiku“, kiek patį požiūrį į pokalbį.
„Daugiau klausytis, mažiau skubėti vertinti ar patarti ir leisti vaikui būti išgirstam tokiam, koks jis yra.“
O jeigu kartais vaiką labiausiai stabdo mūsų baimės?
Dar viena svarbi metų pamoka Rusnės mamai buvo supratimas, kad vaiko drąsą gali veikti ne tik jo paties, bet ir tėvų baimės.
„Kartais mes, kaip tėvai, galime vaiką stabdyti net nieko tiesiogiai nesakydami. Mūsų pačių baimės, abejonės ar noras vaiką apsaugoti gali būti kažkur pasąmonėje ir persiduoti jam, net jeigu mes to nesuvokiame.“
Todėl, jos manymu, vienas svarbiausių tėvų darbų yra išmokti viduje pasitikėti savo vaiku.
„Kai pati tiki, kad vaikas gali, kad jis susitvarkys, kad nebūtina visko kontroliuoti ar apsaugoti nuo kiekvieno sunkumo, tada ir vaikui atsiranda daugiau drąsos bandyti, klysti ir atrasti savo kelią.“
Galbūt būtent čia slypi viena svarbiausių šių metų istorijos minčių.
Ne visuomet vaikui reikia, kad suaugusysis parodytų kelią. Kartais jam labiau reikia žmogaus, kuris neišsigąstų jo abejonių, nesistengtų apsaugoti nuo kiekvienos klaidos ir liktų šalia.
„Manau, kad kartais didžiausia pagalba vaikui yra ne jį stumti į priekį, o pačiai atsitraukti nuo savo baimių ir iš tikrųjų juo pasitikėti. Tada tas pasitikėjimas natūraliai persiduoda ir vaikui.“
Galbūt tikrasis vaiko augimas ne visada matomas iš karto. Jis vyksta tada, kai vaikas vis dar ateina, nors jam sunku. Kai ryžtasi bandyti dar kartą. Kai pradeda labiau pasitikėti savimi – o šalia esantis suaugęs žmogus išmoksta ne stumti, bet būti atrama.
Rusnės istorija primena paprastą, bet labai svarbų dalyką: kartais didžiausias pokytis prasideda tada, kai vaiku patikime anksčiau, nei jis pats dar spėjo patikėti savimi.
